Kaip aš tapdavau Citroën savininku,

arba Citroën automobiliai mano gyvenime

Automobilio pirkimas yra rimtas užsiėmimas. Noras pirkti automobilį atsirado prieš kokią trejetą metų, kai atsirado noras daugiau pasivažinėti po Lietuvą. Prieš tai buvau daugiau teorinis domėjimasis, nes darbo metu buvo pakankamai transporto.
Auto buvo renkamas nuo 1999 metų vidurio, keletą mėnesių, skaitant “Noriu Auto” ir lankantis Kauno auto turguje. Laipsniškai buvo suformuluoti trys pagrindiniai reikalavimai, kuriuos turėjo atitikti perkamas automobilis:
1)    Dyzeliukas – ekonomija;
2)    Universalas – didelis šuo (basetas) plius įvairūs dideli kroviniai;
3)    Nevagiama – kad ramiai miegoti.
Studijuojant pasiūlymus, buvo laipsniškai krypstama link prancūziško (Renault, Peugeot), japoniško (Mazda, Nissan) ar angliškai/vokiškai/amerikietiško (Ford) auto. Vokiški auto, išskyrus Opel, buvo atmesti dėl jų per didelio vagiamumo. Tuo metu kalbos apie Citroen pirkimą net nebuvo, nes teko matyti porą ant pilvo bejėgiškai gulinčių aparatų, kas sukeldavo mintis pie rimtus šių auto gedimus. Šiandien tai atrodo juokinga, tačiau tuo metu tai buvo gana rimtas kriterijus. Netgi skaitant “Noriu Auto”, skyrelis “Citroen” buvo tiesiog ignoruojamas

Pirmasis Citroen – BX TRD TURBO Break ‘89

Lankantis Kauno auto turguje, buvo apžiūrėta aibė įvairios technikos, tačiau nė vienas iš aparatų neatitiko vieno iš dviejų kriterijų: a) tuos, kuriuos galėjau nupirkti, buvo per prasti, b) tuos, kuriuos norėjau nupirkti, buvo per brangūs.
Galų gale, vieną šeštadienį pusbrolis (mano pagrindinis auto konsultantas), pusiau juokais paklausė: “O tu Citroen važiavęs?”. “Na ne” – buvo mano atsakymas. Tai atsitiko vienoje aikštelėje, stovint prie raudono BX TRD TURBO Break ’89. “Na tai pabandyk”. Aš įsėdau kartu su savo brangiausia, apsukome ratą apie turgų. Buvo puiku – minkštas važiavimas, patogus ir erdvus vidus, centrinis užraktas, tamsinti stiklai, gražus veliūras. Mano brangiausiai, kuri svajojo apie “Passat”, bet puikiai žinojo liūdną vokiškų mašinų likimą Marijos žemėje, irgi patiko. Pardavėjas prašė 1650USD, pusbrolio nuomone, 250-300USD buvo galima nuderėti. Bet galutinio sprendimo dar nepriėmėm. Po savaitgalio, atlikus paiešką Internet, kai pradėjo ryškėti Citroen privalumai ir trūkumai, apsisprendimui betrūko impulso.
Savaitės viduryje, kai parvyksta tralai, dar kartą nuvažiavom į turgų, tačiau nieko doro nebuvo. Pusbrolis griebė mobilų ir pradėjo derybas su pardavėju. Anas pūkštė ir dejavo, bet matėsi, jog mašinką parduoti nori..
Savaitgalį atvykome į Kauno autoturgų visi: pusbrolis, mano brangiausioji ir aš. Sąžiningai perėjom visą turgų. Absoliut nieko gero. Pusbrolio bandymas sugundyti mane Renault “Espace” baigėsi gana greitai – “Mikruškėm aš jau prisivažinėjau, dabar noriu lengvojo auto”. Kai buvo aišku, jog nieko doro nerasim, priėjom prie BX. Ir man tapo aišku, jog aš jį pirksiu – truputėlį kampuotas dizainas, veržlios formos, visi pradžioje minėti trys reikalavimai mano svajonių auto išpildyti... Po atkaklių derybų aparatas buvo suderėtas už 1350USD. Daugiau numušti nepavyko, nes pardavėjas vos ne su ašarom išsitraukė ACS lapą, iš kurio buvo aišku, jog važiuoklės sutvarkymui išleista beveik 100USD. Taip aš patapau pirmojo Citroen savininku. Mašinos eksploatacija buvo numatyta keturiems metams (2 techninės apžiūros), po to priimant sprendimą, ar verta toliau kišti pinigus. Įvertinant, jog tų pačių metų tos pačios komplektacijos “Passat” kainavo dvigubai, buvo aiškus remontui galimų naudoti pinigų rezervas.
Techninės apžiūros metu tetrūko užpakalinio numerio apšvietimo lemputės ir viso džentelmeniško komplekto: avarinis ženklas, gesintuvas, vaistinėlė ir medicininė kortelė. Ankstesni savininkai buvo du – vokietis (eksplotavo auto 8 metus) ir vokietė (eksplotavo 2 metus). Paskutinė šeimininkė aiškiai net nežinojo, kur yra atsarginis ratas, nes jo nuėmimas, naudojant santechninius raktus ir WD40, užtruko gerą valandą, po kurios paaiškėjo, jog ratas prakirstas ir be ventilio... Susitvarkiau auto per savaitę ir prasidėjo puikus, minkštas gyvenimas.
Po kiek laiko papildomai teko investuoti į važiuoklę – pakeisti vieną užpakalinę svirtį (į dėvėtą, be abejo) ir abu užpakalinius guolius. Po šito mašina tarsi atgimė.
Tolimesnis mašinos likimas buvo įvairus, gal kiek liūdnas. Patikėjęs vieno meistrelio patikinimais, jog paskirstymo dirželis dar “tikrai geras”, už patiklumą po pusmečio buvau nubaustas - dirželis trūko. Pasekmės buvo siaubingos – trūkusi galvutė, sulenktas paskirstymo velenėlis, trūkęs bugelis, sulankstyta keletas vožtuvų... Dėvėtos galvutės paieškos buvo nesėkmingos – mano motoriukas buvo naujo tipo (ovalios skylės), ir tokių galvučių Lietuvoje tuo metu dar nebuvo. Mėnesį trukusios intensyvios paieškos be rezultato privedė prie sprendimo – “virinti”. Čia vėlgi suveikė nepatyrimas – virinimas buvo vykdytas Kaune. Po pusantro mėnesio trukusių kančių, įvertintų virš 2000LT, viskas atrodė puikiai, tačiau po poros mėnesių auto Vilniuje numirė. Citroeno neveikiančiu motoru parsivežimas į Kauną – vienas iš įdomesnių nuotykių mano gyvenime. Pasirodo, subyrėjo vieno iš vožtuvų įvorė. Perspėjimas ateities kartoms – niekad nevirinkite dyzelių galvų! Kadangi galvutės garantija buvo nepasibaigusi, dvi savaites trukęs nemokamas remontas vėl prikėlė mašiną jau trečiam gyvenimui, šį kartą ilgesniam ir laimingesniam, negu antrasis. Po šio remonto mašinos maksimalus greitis buvo apribotas 140km/val ir ne daugiau kaip 3000aps/min.
Po antrojo remonto mašina buvo aktyviai eksplotuojama 2.5 metų, nuvažiavo 50.000km, daugiausia (2/3 viso kelio) Lietuvos žvyrkeliais, per daug nesergant dėl mašinos. Pagrindinė tokio važiavimo pasekmė – pastovus investavimas į važiuoklę, siekiant išlaikyti važiavimo komfortą. Iš rimtesnių gedimų buvo vienos granatos keitimas.
2002 metų vasarą prasidėjo šiokios tokios problemos – subyrėjus uždarymo vožtuvo gumytei, mažas trupinėlis nuėjo kažkur link variklio, ir, kol jis pilnai nesubyrėjo, mašina buvo praradusi visas “turbo” savybes – pasidarė “medinė”, trauka tai dingdavo, tai atsirasdavo. Kadangi tiksli gedimo priežastis buvo neaiški, teko aplankyti visą krūvą meistrų-meistrelių. Buvo pakeistas oro filtras, išvalytas kuro filtras, išardyta ir sudėta pompa, patikrintas kuro vamzdynas, ar kur “negaudo” oro – viskas veltui. Po mėnesio paslaptinga liga dingo... O dar po mėnesio prasidėjo lėta galvutės agonija... Plėtimosi bakelyje pasirodė burbulai, prasidėjo vis stiprėjantis aušinimo skysčio dingimas. Karštą vasaros dieną mieste kilometrui kelio prireikdavo beveik litro vandens Įtarimas krito ant tarpinės ir suvirintos galvutės. Kadangi į tepalą aušinimo skystis nepatekdavo, variklio gyvybei pavojus lyg ir negrėse. Buvo pradėta žvalgytis sprendimų, ir rasti trys: a) senosios galvutės lopymas (1200LT), b) naujos galvutės statymas (2200LT), c) dėvėto motoro pastatymas (1500LT). Paskaičiavus važiuoklės esminio tvarkymo išlaidas (600LT) ir įvertinus, jog slenksčiai jau pradeda pūti, buvo priimtas sprendimas keisti auto – įdėti beveik ketvirtį naujesnės mašinos kainos, kad po metų BX išvaryti į laužyną – beprasmiška.
Galų gale BX, vėsią rudens dieną savo eiga nuvažiavo į Trakus, pakeliui išgerdamas 15ltr vandens. Nuėmus galvutę, paaiškėjo, jog tarpinė tikrai kiaura, ketvirtas cilindras gatavas, trečias ir antras vos kvėpuoja, tik pirmas likęs maždaug OK. Šiuo metu motorukas laukia remonto, ga tada senukas BX’as dar pakils ketvirtam gyvenimui. O man teko susimąstyt apie naują automobilį

Antrasis Citroen – Xantia 1.8i LX Prestige ‘94

Antrojo Citroen paieška buvo žymiai paprastesnė, nes buvo aišku, jog bus ieškomas būten Citroen... Visą 2002 metų rugsėjo mėnesį buvo tiriamos trys alternatyvos: jaunesnis BX Break, XM ir Xantia. Paaiškėjo, jog BX Break ir dar dyzeliuko nupirkimas problematiškas – norimos komplektacijos ir būklės auto nepavyko rasti. Tada buvo bandyta įsigyti XM dyzeliuką. Tačiau čia kilo šeimos problema – jaunesnioji karta griežtai užprotestavo prieš senamadišką dizainą, ypač prieš XM Break, apie kurį aš tuomet svajojau... Beliko Xantia, kas leistų išlaikyti šeimos santarvę. Deja, čia paaiškėjo, jog apie dyzeliukus tegalima pasvajoti – pirkiniui numatytų pinigų aiškiai neužteko... Ilgi skaičiavimai leido nuspręsti, jog skirtumas tarp benzininio ir dyzelinio variantų (benzininio naudai) leistų eksplotuoti benzininį variantą porą metų kaip dyzelinį. Buvo priimtas sprendimas – perkam benzininę Xantia. Ir mes ją radom – 1.8i, ’94, žalia, Prestige komplektacija. Pardavėjas turėjo viltį už ją gauti 2650USD. Atkaklios derybos (vėl pusbrolio dėka) leido įsigyti auto už 2400USD.
Techninė apžiūra išbrokijo stovėjimo stabdį ir užpakalinio stiklo apiplovimą. Mašinos privedimas iki kondicijos kainavo apie 1500LT (visi skysčiai, filtrai, paskirstymo dirželis su įtempimo guoliu, alsuoklio žarna, stovėjimo stabdis, priekinės stabdžių kaladėlės, hidraulikos patikrinimas, sutvarkymas, vienos sferos pakeitimas ir t.t., kiek vėliau teko pakeisti vairo kryžmę ir ABS daviklį - apie Amazonės išlaikymo kaštus galima pasiskaityti atskirame CitroPasakų puslapyje). Po visų peripetijų automobilis tapo pilnaverčiu šeimos nariu, gaudamas Amazonės vardą, kadangi jos spalva - Amazonia Green.
Xantia sėkmingai važinėja, smulkiai paremontuojama (neseniai teko pakeisti guminę tarpinę tarp variklio galvutės ir dangtelio, per kurią varvėjo tepalas ir smardino saloną, plius šeiminykas-ralistas nulaužė sankabos svirtelę ;-).
2002 metų gruodžio pabaigoje Kaune, "Žalgirio" stadione įvyko "Citrinos" klubo renginus "Citrinos žiema 2002". Nors Amazonė dėl šeimininko tingumo ir nesudalyvavo slalome, tačiau jiedu smagiai pabendravo tiek su atvykusiais Citroenais, tiek su jų vairuotojais. Čia Amazonė susitiko tikrą sesutę iš Vilniaus - Xantia TD Prestige '94. Skirtumai tarp jų - vilnietė turi turbodyzelinį variklį, elektra valdomus veidrodėlius ir priešrūkinius žibintus. Viskas kitkas - spalva, vidaus įranga - pilnai atitiko. Mane tai privertė susimąstyti apie galimą automobilio modernizaciją, gal būt, pradedant nuo priešrūkinių žibintų...

Amazonės valdovas, "Citrinos Žiema 2002", 2002.12.30